Archive for kovo, 2011

Baitas

Posted in Uncategorized su žymėm on kovo 22, 2011 by viensdutrys

Baitas (angl. Byte) – informacijos kiekio matavimo vienetas, sudarytas iš bitų sekos (dažniausiai 8, tačiau senesniuose kompiuteriuose yra naudoti ir 6, 7, 9, 12 bitų žodžiai, maždaug iki 7-ojo dešimtmečio pabaigos irgi vadinti baitais). Baito terminas dažniausiai naudojamas kompiuterijoje. Kompiuterių sistemose baitas yra atominis, t. y. pats mažiausias adresuojamas vienetas. Aštuonių bitų baitas turi vieną vienodai tikėtiną reikšmę iš 256, tai gali būti teigiamas sveikas skaičius nuo 0 iki 255, sveikasis skaičius nuo -128 iki 127, simbolis (pavyzdžiui, 7 bitų ASCII simbolis ar 8 bitus naudojančios koduotės simbolis). Vieno ar daugiau baitų seka sudaro žodį.

Informacijos matavime yra kartotiniai vienetai, kurių priešdėliai atitinka SI sistemos matavimo vienetų priešdėlius, tačiau nėra 10n kartotiniai.

 

1 KB kilobaitas = 1024 B = 210 B (B — baitas)
1 MB megabaitas = 1024×1024 B = 1 048 576 B = 220 B
1 GB gigabaitas = 1024×1024×1024 B = 1 073 741 824 B = 230 B
1 TB terabaitas = 1024×1024×1024×1024 B = 1 099 511 627 776 B = 240 B
1 PB petabaitas = 1024×1024×1024×1024×1024 B = 1 125 899 906 842 624 B = 250 B

 

Dėl suderinamumo su SI sistema, siūloma taikyti 10n kartotinių sistemą, o esamos pavadinimus keisti į “kibibaitas”, “mebibaitas” ir t. t., tačiau kol kas toks keitimas neišplito, jį dažniausiai taiko tik kietųjų diskų  gamintojai, norėdami parodyti didesnę, nei iš tiesų, diskų talpą.

 

Informacijos laikmenos

Posted in Uncategorized su žymėm on kovo 21, 2011 by viensdutrys

O dabar grįžtant prie kažko, rodos, iš pažiūros labiau susijusio su kompiuteriais ir informatika – apie informacijos laikmenas. Labai plačiai paplitęs dalykas ir pati jo sąvoka. Taigi stambiai peržvelgsiu svarbiausius bruožus.

Informacijos laikmenos tai – materiali terpė skirta duomenims įrašyti. Informacijos laikmenos gali būti kompiuterinės ir nekompiuterinės. Pastarosioms galima priskirti informaciją įrašytą popieriuje nesinaudojant kompiuterio ir jo periferinių įrenginių pagalba, bei laikmenos skirtos laikyti garsinę, vaizdinę ar kitokią informaciją kuriai nuskaityti kompiuteris nėra reikalingas.
Laikmenas galima suskirstyti pagal informacijos išsaugojimo pobūdį:

  1. magnetinis;
  2. magneto-optinis;
  3. optinis;

Pagrinde, laikmena reikėtų laikyti tokią kompiuterinei informacijai skirtą laikyti įrenginį, kuris informaciją išlaiko ne tik kompiuterio darbo metu, bet ir po kompiuterio išjungimo. Taigi tai yra įrenginiai skirti informacijos užrašymui, kaupimui, laikymui ir atgaminimui. Pagal šiuos požymius informacijos laikmenomis reikėtų laikyti šiuos:

  1. Magnetinių diskų kaupiklis (HDD (Hard Disc)) Jis yra pagrindinė informacijos laikymo kompiuteryje ir standartinė kompiuterio komplektacijos dalis;
  2. Lankstaus disko kaupiklis (FDD (Floppy Disc));
  3. Magneto – optiniai diskai;
  4. Optiniai diskai;
  5. Strimerio magnetinė kasetė tai – audio kasetė į kurią strimerio pagalba yra įrašoma kompiuterinė informacija. Strimeris tai įrenginys skirtas kaupti kompiuterinę informaciją kasetinio magnetofono juostose;

Atsižvelgiant į naujoves, kurios pradedamos taikyti pasaulyje darbo su dokumentais srityje, siūlomas ir naujas dokumento sąvokos apibrėžimas: „Dokumentas – informacijos laikmena ir pastovūs duomenys, užfiksuoti šioje laikmenoje, kuriuos gali perskaityti žmogus arba mašina“.

O toliau informacija pateikta labai siaurai, tačiau nemažai įdomių faktų.

 

FDD laikmenos

Prototipas lanksčiojo  magnetinio diskelio (FDD-Floppy Disk Drive) atsirado 1950 metų pradžioje. Tuo metu išradimas nesukėlė didelio susidomėjimo. Tik 1971 metais inžinierius Alanas Šugartas iš IBM kompanijos pristatė pirmąją  serijine 8colių disketę kompiuteriui. 1976 metais kompanija Shugart Associates išleido pirma 5,25 colių, o 1985 metais  Sony pristatė 3,5 colių diskelį ir diskasukį, kuris tapo pagrindinių nedidelės informacijos  nešiotojų.  Pirmieji diskeliai turėjo 40 takelių darbiniam paviršiui, vėliau 80 takelių. Labiausiai paplitę yra HD (High- Density) 1.44 MB talpos diskeliai. Lyginant šių diskelių vystymąsi su kitomis laikmenomis, pasiekimai nėra dideli: dydis sumažėjo du kartus, talpa padidėjo tik 100%. Šiuo momentų ši laikmena skaitoma morališkai pasenusi ir netenkina šiuolaikinių reikalavimų.  Tačiau kol kas dauguma kompiuteriu yra komplektuojama su FDD įrenginių. Yra sukurta daug laikmenų, kuriomis norima pakeisti ši magnetinį diskelį. Trumpai aptarsiu keleta iš jų.
Iomega Zip atsirado 1995 metais. 1998 metais jis tapo gana populiarus. Nesuderintas su standartiniais 3,5 colio diskais. Talpa 100 MB. Dabar paplitę 250 MB talpos laikmenos. Palaiko  IDE, SCSI, LPT ir USB interfeisą. Labiausiai paplitęs.
SuperDisk (LS-120) atsirado rinkoje daug vėliau negu Zip. Suderintas su 3,5 colių diskeliais. Sudaro didžiausia konkurencija Zip.  Jis buvo išleistas kompanijos  Imation , talpa 120 MB.
UHC (Ultra High Capacity) sukurtas Mitsumi Electronics ir Swap Instruments kompanijų panaudojant Antek Peripherails technologiją. Talpos  – 1,44МB, 100МB (Zip ) ir 130МB (UHC – praktiškai tas pats Zip tik padidinta talpa ).
HiFD (High Capacity Floppy Disk) –  didelės talpos diskelis. Sukurtas Fuji (Fuji Photo Film) ir  Sony 1998 metais. Talpa 200 MB, žadama padidinti iki 500Mb. Suderintas su 3,5 colio diskeliais.  Nelabai paplitęs.

 

HDD laikmenos

HDD yra skaitmeniniai įtaisai – juose magnetiniai signalai saugo atitinkama informaciją. Magnetiniai signalai yra įrašomi į metalinius diskus, kurių paviršius yra padengtas magnetine medžiaga. Disko paviršiuje yra laikoma tik dviejų lygių signalai: viena kryptim ir priešinga kryptimi įmagnetintos paviršiaus vietos. Bet kokiu atveju magnetinė medžiaga įmagnetinta iki soties. Duomenų informacijos blokai yra koduojami ir įrašomi, kaip magnetinio lauko krypčių pasikeitimų seka tam tikrose disko paviršiaus vietose. Skaitymo galvutė reaguoja į magnetinio lauko krypties pasikeitimus, o dekodavimo schemos atstato reikiamą informaciją.
Pats pirmasis kietasis diskas pasirodė 1956 metais, kuri sukūrė IBM. Jis buvo naudojamas IBM 305 buvo 61centimetro (24 colių) diametro, galėjo sutalpinti iki 5MB informacijos. Disko informacijos tankis tebuvo 320 bitų kvadratiniame centimetre, o informacijos perdavimo greitis 70 KB/s. Žinoma šis įrenginys neturi nieko bendro su tuo ką mes pripratę vadinti kietu disku, išskyrus pavadinimą ir pagrindinius darbo principus. Pačioje kietų diskų projektavimo pradžioje didelis dėmesys buvo kreipiamas ne į  disko matmenys, bet į disko talpą ir spartumą.
1979 metais IBM išleido 3310- pirma kieta diską su 8 colių diskais. 1980 metais “Seagate” išleido 5 MB diską  “ST -506″. Jis turėjo keturis  5.25 colių diskus.  Diskų  matmenų sumažėjimas leido juos panaudoti asmeniniuose kompiuteriuose. 5.25 colių diskai tapo labai populiarus ir buvo naudojami gana ilga laiką. Netgi 1984 metais pasirodęs  kietas diskas su 3.5 colių diskais, vėliau tapęs vienų iš svarbesnių standartų kietų diskų gamintojams, tuo metu praktiškai nepaveikė 5.25 colių populiarumo.

 

Optinės laikmenos

Sony ir Philips 1980 metais išrado kompaktinį diską. 1982 metais pradėtas gaminti kompaktinis diskas (CD-AUDIO) kelių metų bėgyje pilnai užkariavo muzikinę rinką, išstumdamas vinilinius diskus.  Geras garsas, maži matmenys, patogus ir patikimas saugojimas ir ilgaamžiškumas pritraukė daugybe vartotojų. Pirmieji CD buvo skirti skaitmeninio garso įrašams saugoti. Juos kuriant buvo iškeltas uždavinys – diske sutalpinti valandos trukmės HiFi kokybės garso įrašą. 1984 metais buvo  pristatytas CD-ROM kompaktinis diskas.  Buvo pradėta kurti nauji diskų standartai, didinamas duomenų perdavimo greitis.

 

Magnetinės juostos

Magnetinių juostų istorija jau yra beveik 50 metų, tačiau ir šiandien kai reikia saugiai ir ilgai saugoti (rezervuoti) didelės apimties duomenys – šiuolaikiniai juostiniai kaupikliai yra nepamainomi.
Bendru atveju  pagal įrašymo technologiją įrašus galima suskirstyti į trys klases:

  1. helical scan (spiralinis įrašymas);
  2. linear (linijinis įrašymas);
  3. linear serpentine;

 

Ar laikmenos duomenis sunaikinsite magnetu?
Magnetu tikrai galite sunaikinti į diskelį įrašytus duomenis. Bandymų metu prie 3,5 colio diskelio mes prilietėme tris litus kainuojantį magnetą, kuris bematant prilipo prie diskelio, ir duomenys buvo pažeisti. Laimei, daugumai šiuolaikinių laikmenų, pavyzdžiui, „Secure Digital“ ir „CompactFlash“ kortelėms, magnetinis laukas nekenkia.

Tiek šiam kartui.

Video game art (video žaidimai)

Posted in Uncategorized su žymėm on kovo 21, 2011 by viensdutrys

Šiandien nusprendžiau pasidomėti video žaidimais. Šiaip tai net labai įdomi tema, turinti galybes informacijos, begales pavyzdžių, iš kurių net didžioji dalis verti dėmesio. Vis dėl to, žmonės stengiasi, kuria, bando reprezentuoti save tokiomis priemonėmis. Galbūt daug kam tai nėra atitinkamos, priimtinos ar mėgiamos formos menas, tačiau, manau, kad kiekvienas trumpiau ar ilgiau pamąstęs sutiks, jog čia yra irgi ganėtinai alinantis kūrybinis procesas, reikalaujantis ne tik šiokio tokio pasirengimo ar žinių toje srityje, bet ir nemažo kūrybinio potencialo bei techninių žinių įgyvendinant savo lūkesčius.

Video žaidimai apskritai susideda iš įvairų grafinių sprendimų, detalumo, tikslumo siekių, realistinio ar nerealistinio vaizdo piešimo, galybės garsinių takelių, animacinių momentų ir t.t. Tam reik nemažai įvairiausių meistrų, kurių darbas visa tai apjungti ir gauti vieną produktą, kuri veiktų kaip tam tikro lygio animacija, kurią valdytų pats žaidžiantysis ir visi pasirinkimai priklausytų tik nuo jo. Žinoma, kaip visada visur ir visada buvo ir bus atsiranda tokių, kurie reiškia savo nuomonę itin drastiškai būdais ir kovoja su priešinga puse tam, kad jų tiesas priimtų visas pasaulis, bet yra kaip yra, žmonių daug ir visi mano įvairiai, gal ir gerai, kad visi nesame nulieti iš vieno ir to paties pavyzdžio, nes kažin, gal ir gyventi nebūtų taip įdomu, kai kiekvienas ieškome kuo tikėti pačiam.

Kalbant apie save, abejočiau ar pats žaidimo procesas yra menas, tačiau jis, kaip videografinis meno pavyzdys, taip tikrai sutinku. Juk visa ta grafika, garso takeliai, jungtinės vaizdų grandinės, animacinės detalės ir apkritai judančio vaizdo procesas – tai jau yra menas, nes, kaip jau minėjau, tam sukurti reikėjo ne tik kažkieno pastangų, bet ir pasirengimo, norų ir žinojimo, o kadangi, gyvenant XXI amžiuje, naudojimasis įvairiomis technologijomis kuriant meną jau irgi yra prilyginama kaip meno šakai ir net neabejojama jos tikrumu, tai kodėl kūrėjai tiek laiko ir pastangų atiduodantys šiam darbui negali būti vadinami menininkais, o jų darbo vaisiai negali būti tikri meno kūriniai? Man tai yra santykis, vienkryptis menas ir, manau, su aiškia kryptimi. Meno šaka, kuri yra plačiai naudojama dabartiniame pasaulyje.

Toliau nemažai cituosiu žodžius vieno JAV kritiko ir scenaristo Rogert Ebert. Pirmasis susidūrimas su video žaidimais įvyko 2005-aisiais, kai jis pareiškė, kad “šios medijos prigimtis tokia, kad ji niekada nebus menu”. Iš vieno Roger‘io Ebert‘o blogo skilties: „Aš iš principo esu lieku įsitikinęs, kad video žaidimai negali būti menu. Tikriausiai būtų kvaila sakyti “niekada”, nes “niekada”, anot Rick’o Wakeman’o yra labai, labai ilgas laiko tarpas. Pasakysiu tik tiek, kad nė vienas dabar gyvenantis geimeris nesulauks tos dienos, kada galės patirti žaidimą kaip meno formą“. Galbūt bėda nesusivokime ar kaip, pasakyti tiksliai negaliu, tačiau kategoriškumas, manau, dažnai gimsta iš nesugebėjimo pamėgti vieno ar kito dalyko arba net iš nesistengimo jo pamėgti, besąlygiškas priešiškumas dažnai virsta nenuginčijamu grandininiu procesu, kuris, veikdamas besmegenio lipdymo principu, bėgant laikui vis auga ir tampa žmogiškai nevaldoma neapykanta daiktams/veiksmams/poelgiams, kuris neleidžia žmogui priimti logika paremtų kompromisų ar savo nuomonę išreikšti santykinai priimtinais būdais, kaip ir priklauso visuomenėje gyvenančiam asmeniui. Gal kiek jau ir nusigrybavau apie interpretacijas ir filosofijas, bet iš dalies, manau, svarbu žinoti, kad kategoriškumas nėra “geroji” žmogaus savybė, gebėjimas visur įžvelgti minusų ar pliusų – čia yra tikroji realioji – optimaliausiai remta logika žmogaus savybė. Galiausiai, tai yra labai intymus dalykas ir lai sprendžia tai kiekvienas sau, o aš tęsiu toliau.

Rodžeris pasakė, kad žaidimas yra procesas, kuris niekados negalės būti menu, mat tai nėra objektas, galintis emociškai ar dar kitaip stimuliuoti auditoriją (žaidėją). Jo akimis, žaidimas turi taisykles, tikslus ir, galiausiai – išeigą, kuri priklauso nuo to kaip buvo atlikti veiksmai prieš tai. Būtent todėl nei futbolas, krepšinis, ar bet koks kitas žaidimas (šiuo atveju ir video žaidimai) negali būti menu, nes jie, jų pabaiga, priklauso nuo Tavęs, ir Tu negali jų išgyventi, patirti, taip kaip knygos ar filmo. Aš jau minėjau, kad būtent šioje vietoje manau visai priešingai – žmogui “išgyvena” meną, pats kurdamas jo likimą. Nežinau ir tikrai abejoju ar tai galima būtų palyginti su performasu – bet gavęs kažkokią apčiuopiamą pirminę medžiagą vartotojas (šiuo atveju žaidėjas) tampa meno dalimi, būtent pats toliau kurdamas jo likimą.

Matote, žaidimai šiais laikais vis dažniau vadinami menu dėl to, jog tai yra objektai, o procesas (sąlytis tarp žaidėjo ir vaizdo + garso samplaikos) tik jų dalis. Žaidimai yra objektai, kurių substancialumą (materialumą) sudaro muzikinė ar vaizdinė dalis. Pastarųjų dėka objektas gali tapti garsinio, ar vaizduojamojo meno dalimi.  Žinoma, žaidimas niekada negalės būti kokio nors katarsinio meno dalimi, tačiau kaip pramoginis menas – jau yra. Vienas pavyzdžių – žaidimas “Braid”, padovanojęs nuostabų garso takelį ir hipnotizuojančius, pastelinius, vaizdus, kuriuos visi iki šiol prisimena kaip kažką nepaprasto.

Tai supratęs Rodžeris ėmė aiškinti meno istoriją, nesvarbu, kad tai skamba visiškai nekompetentingai iš jo, žurnalisto, lūpų. Ir netrukus prieš mus buvo pastatytas dar vienas „geležinis“ faktas – žaidimai, negali būti vadinami menu ir todėl, kad niekas iki šiol jų nėra lyginę su didžių poetų, rašytojų, dailininkų, režisierių darbais. Tačiau, kas gyvenate nūdiena, nesislepiate po akmeniu, tikriausiai žinote, kad žaidimai ir „geimingas“ čia egzistuoja visai trumputį laiko tarpą, ir mes turime dar vieną didelę, milžinišką problemą – nepripažinimą. Dalis visuomenės iki šiol gyvena devintajame dešimtmetyje, o ten žaidimai sociumo akimis – laiko švaistymas ar dar vienas laiko praleidimo būdas. Visuomenė ir žaidimai paprasčiausiai prasilenkė laiku. Žaidimų rinka per labai trumpą laiko tarpą sugebėjo išsipūsti iki neregėtų dydžių ir išmoko nešvaistyti žaidėjo laiko, bet ir praturtinti jį emociniu įspūdžiu, kokį mums dovanoti gali ir knygos bei filmai. Kol kas visuomenė bijo tą pripažinti, nes tai prieštarauja piktiems žmonėms gyvenantiems jų galvose (nusistovėjusioms normoms), tad argumentas, kad žaidimai nėra pripažinti tik dėl to, kad tai nėra menas – didžiulis krachas.

Vis dėl to gyvendami technologijų amžiuje galėtume ir labiau plėsti savo akiratį meno atžvilgiu.

Žodžiu, senieji ir dabartiniai video žaidimai yra meno kūriniai, ir visa tai yra nauja menų forma. Gal bėda, kad nevisi išbandę tuos video žaidimus ar kaip, bet manau ir labai tikiuosi, kad laikui bėgant video žaidimų menas bus priimtas kaip tikra atskirta meno šaka.

Pabaigai su daugiau pavyzdžių neblogas straipsnelis http://blog.delfi.lt/al.sukelis/7096/

Pavyzdžiai 2D:

 

 

 

 

http://forums.gametrailers.com/thread/best-graphic-game-engine-is—/842552

http://forums.gametrailers.com/thread/need-for-speed-shift–racing-g/751808

 

Dar bus video.

Skaitmeninė fotografija – manipuliacijos (photoshop)

Posted in Uncategorized su žymėm on kovo 20, 2011 by viensdutrys

Iš tiesų pagrindinė problema dėl kurios pasirinkau šią temą buvo ta, jog man pačiai photoshop tapo labai svarbia dalimi viso to skaitmeninio pasaulio (pirminio) ir iš tiesų jaučiauosi priklausoma nuo galimybės gerinti savo kūrinio kokybę (nesakau, kad ji visada tik gerėja), žmogui, be abejo, nėra iš tų būtybių,m kurios moka gerai jausti ribas, o kuo daugiau galimbių yra tuo labiau jas visas norisi išbandyti. Taigi man ši tema yra labai aktuali ir įdomi, peržvelgti kodėl viskas taip keičiasi ir koks viso to tikslas. Ar tai yra kaip priemonė ieškoti naujų kelių ir galimybių, kažkur vedančių į dar neatpažintus klodus ar tai tėra fikcija užsupanti žmogaus mintis ir idėjas.

Šiame video pateikiamos kelios ištraukos iš įvairių žmonių, mokytojų, dėstytojų, kurie yra konkrečiai susijė su šios programos vartojimu, mintys, lūkesčiai ir apskritai, ką jie galvoja apie tokią galybę programinių mišrainių. Nors nuomonės ir yra visos atrinktos tik teigiamos, tačiau akivaizdu, kodėl ši programa yra tokia svarbi ir reikalinga, nes žmonės atvirai išsako tai, kuo ji jiems patinka. Taigi susidaro įspūdis (čia jau greičiausiai ne tik įspūdis, o taip jau ir yra), kad pasaulyje tai tapo viena pagrindinių priemonių fotografijoje, o ar tai yra blogai ar gerai, manau, turi nuspręsti kiekvienas. Šiame video puikiausiai matyti, jog visi yra patenkinti programos teikiamais privalumais.

Pagrindinis mano tikslas yra peržvelgt photoshop po truputį tampa atskira meno šaka, manau net taip jau galima įvardinti pastaruosius pasikeitimus, nes daugelis jį naudojančių žmonių tarytum ir prisideda prie to, jog tai būtų nauja meno šaka, kuri, be abejo, gerina terpę “menui” atsirasti ar būti sukurtam. Photoshop per stipriai atakuoja gyvenimus ir neatpažįstamai deformuoja jų kūrinius, antra –  photoshop kuria atskirą sau meno šaką.  Aišku, tai nėra blogai, tačiau dabartiniame skaitmeniniame amžiuje jis po truputį bando išsstumti neapdorojamą meną ir stengiasi primesti ar tapti idėja, kad fotografija be apdirbimo tampa jau ganėtinai retu reiškiniu. Be abejo, vėlgi tai priklauso iš kuriuos pusės žiūrima, gal jokios gilios esmės ir nepakeis minimalistinis naudojimas kūrinio kokybei gerinti, tačiau ne tada, kai yra keičiama visa esmė, pobūdis ar paprasčiausiai pakeičiamas vienas dalykėlis, sakykim, fotografija nebetampa tuo pirminiu menu, ji yra tobulinama ir tas, mano minėtas prieš tai, pirminis menas po truputį dingsta, vis mažiau ir mažiau žmonių tiek jį “gamina”, tiek bando išsaugoti patį pirminį variantą.

Vienas didžiausių paradoksas yra tame, kad žmonės matydami gražią ar įdomią fotografiją (ar bet kokį 2D vaizdą) aklai nebetiki tuo, ką mato, pradedama mąstyti ir galvoti, kiek čia realybės vaizdo, kiek jo sukurta, tai mano manymu, yra siaubingai neigiama įtaka, nes juk vis dlė to yra dar menininkų, kurie pilnai atsisako visi to retušavimo, tačiau pasitikėjimas yra kritęs ir nebėra to pasitikėjimo vaizdu ar jo nešama informacija,o tai žmogui ar jų grupei trukdo mėgautis  vaizdu, nors patys programos kūrėjai ir puosėlėtojai didžiuojasi, jog žmogus nebegali suprasti tikrosios vaizdo prasmės ir jam logiškai kyla klausimai dėl vaizdo unikalumo. Jei matome bent vieną kokį nors menką nesusipratimą, pradedame galvoti apie pranešimo klaidą.

Apkritai, kalbant apie šią programą, galima pasakyti, jog tai yra madingas ir modernus kelias redaguoti  vaizdą ir peteikti rezultatą galima pasirinkus normą tipažą vaizdo arpdirbimui. Paprastai kiekviena versija photoshop leidžia leidžia apdoroti vaizdą ištaisyti klaidas ar sukurti kokius nors efektus iš paties pirminio kūrinio. Tačiau vis tiek iškyla klausimas kodėl? Kodėl žmonės taip imliai jį renkasi, mokosi ir bando pritaikyt, kodėl tiek daug žmonių nori išmokti naudotis šia program ir mėgautis jos teikiamais privalumais? Modernu šiuolaikiška? Be abejo, viskas yra teisinga ir modernu ir šiuolaikiška, tačiau logiškai mąstant vėlgi grįžtama prie to, jog gyvent XXI amžiuje, esant gausybei įvairiausių technologijų ir žinant, jog yra tokia galimybė, kaip pavykusį ar prasčiau pavykusį kūrinį galima ištaisyti vos ne iki tobulumo ribos, naturaliai kyla klausimas, o kodėl gi ne? Yra puiki proga mokytis ištaisyti savo klaidas iš naujo neperdarant tam tikro (kartais net alinančiai sunkaus) darbo kiekio, kas vienu ar kitu atveju gali būti sunkiai įmanoma, jei tai buvo vienetinis darbas ar akimirka. Galimybės tikrai nėra blogos, o net visai atitinkančios poreikius.

Šiame video Photoshopo komanda komentuoja, kas jiems yra pati programa, pasako, kad nebegalima dėka jų tikėti fotografijos kaip tiesą nešančiu vienalyčiu šaltiniu.

Šioje nuorodoje galima atrasti kaip photoshop CS5 naujausia programa geba keisti ir redaguoti pasirinktą vaizdą. Iš tiesų labai įspūdinga ir manau, jog pranoka visų lūkesčius.

 

Autoriai:

Christophe Huet, Jill Greenberg, Retouching Deluxe (vokiečių studija), Clive Biley, Jan Oliehoek (daugiau su gyvūnais), C J Burton, Erik Johannson, Koen Demuynck.

 

Didžiausių PC gamintojų trejetas išlieka nepakitęs

Posted in Uncategorized su žymėm on kovo 15, 2011 by viensdutrys

Na, dabar pasidomėjau apie kompiuterių gamintojų užimamams vietas rinkoje ir, tiesą sakant, manęs tai nenustebino. Pat naudoju HP tai, be abejo, ir norisi palaikyti savus, bet, žinoma, kiekvienam savo, nors ir prieš minusas, vertinant savo mylimą firmą dažnai ir užsimerkiame, tačiau reik pripažinti, kad kad jų buvo yra ir bus ir nieko čia nepakeisi, o tai, kad viena ar kita firma yra perkamiausių sąrašo viršuje nebūtinai įrodo, kad ji yra techniškai geriausia, juk dabar nemažai duoda ir firmos vardas (ką būtent šios trys galiūnės ir turi). Aišku, čia ganėtinai prieštaringa ir, manau, daug įvairiausių nuomonių savyje talpinanti tema, nes, pavyzdžiui, kad  žmonės nemėgstantys žymių vardų vis tiek nesirinks pirmą kartą girdimos Fregusquai firmos nešiojamąjį kompiuterį, o susiaurins savo ratą ties labiau girdėtomis (Lenovo, Asus ir pan.). Žinoma, tikriausiai jie išbrauks tokias kaip Apple – neatitinkantis kainos ir kokybės santykis ir t.t. Asmeniškai ir aš pati nesirinkčiau negirdėtos firmos gal dėl baimės, kad gausiu nekokybišką daiktą, o gal tiesiog norėdama žinoti, kad firma, kurios daiktą įsigijau turi šiokį tokį įsigalėjimą pasaulio rinkoje.

Praėjusiųjų metų paskutinį ketvirtį kompanija “Hewlett-Packard” vėl pirmavo asmeninių kompiuterių pardavimuose ir sugebėjo išlaikyti reikšmingą atotrūkį prieš pagrindinius konkurentus. Kompanija “Dell” taip pat išliko antroje vietoje, o jos atotrūkis nuo trečiąją vietą užėmusios “Acer” šiek tiek padidėjo.

Iš viso per paskutinį 2010 metų ketvirtį HP visame pasaulyje pardavė 18,0 milijonų kompiuterių, t.y. 2,1 milijonu daugiau nei vienu ketvirčiu anksčiau. “Dell” pardavimai išliko stabilūs ir sudarė 11,3 milijono vienetų, tuo tarpu “Acer” pardavimai sumažėjo nuo 11,0 milijonų iki 9,5 milijono. Per visus metus HP pardavė 64,8 milijonus kompiuterių, “Dell” – 43,8 milijono, o “Acer” – 41,5 milijono.

“Kiek daugiau nei metus trukęs pardavimų nuosmukis buvo nusmukdęs “Dell” į trečiają vietą, tačiau dabar, panašu, ši kompanija vėl atgavo savo pozicijas, iš antrosios vietos išstumdama “Acer””, teigia kompanijos IHS analitikas Metju Vilkinsas (said Matthew Wilkins). “Per trečiąjį 2009 metų ketvirtį “Acer” buvo pakilusi į antrąją poziciją daugiausiai dėl stipriai vykdytų nešiojamųjų kompiuterių pardavimų ir bendro pobūdžio rinkos svyravimų. Tačiau šiuo metu asmeninių kompiuterių bumas silpsta, užleisdamas vietą augančiai konkurencijai iš planšetinių kompiuterių pusės, tad tai eliminavo buvusį “Acer” proveržį”.

Iš viso pasaulyje per paskutinį metų ketvirtį buvo parduota 93,1 milijono kompiuterių, t.y. 5,7% daugiau nei trečiuoju ketvirčiu (88,1 milijono) ir 4,7% daugiau lyginant su tuo pačiu 2009 metų ketvirčiu (88,9 milijono). Rinkos ekspertai prognozuoja, jog rinka jau netrukus peržengs 100 milijonų kompiuterių pardavimus per vieną metų ketvirtį.

Įdomu pažymėti, jog paskutiniojo 2010 metų ketvirčio pardavimų augimą daugiausiai lėmė stacionarių, o ne nešiojamų kompiuterių pardavimai. “Stacionarių kompiuterių pardavimus skatino stiprus poreikis iš verslo atstovų pusės”, sako Vilkinsas. “Verslo klientų rinkos segmentas vis dar lenkia paprastų vartotojų rinką, kadangi kompanijos reguliariai atnaujina savo sistemas naujesniais, spartesniais ir efektyvesniais kompiuteriais”. Analitiko duomenimis, bendri visų praėjusių metų asmeninių kompiuterių pardavimai sudarė 345,4 milijono vienetų – 14,2% daugiau palyginti su 302,4 milijono 2009 metais.

 

P.s. įdomumo dėlei, ką naudojate jūs - nešiojamąjį ar stacionarų kompiuterį ?

„Microsoft“ ragina nenaudoti „Internet Explorer 6“

Posted in Uncategorized su žymėm on kovo 9, 2011 by viensdutrys

 

Na, štai radau dar vieną ganėtinai paradoksalų dalyką – daug kas sako, kad explorer’io geriau atsisakyti, bet tikrai negalvojau, kad tokią mintų mesteltų Microsoft. Nors iš tikrųjų, tai tiesą ir jie sako, ką jau turbūt visi jau ir taip seniai žino, kad maždaug prieš 10 metų sukurta naršyklė „Internet Explorer 6“ paseno ir neatitinka šiuolaikinių naršyklių saugumo reikalavimų, o tai kelia grėsmę vartotojams. Vis dėlto kompanijos „Microsoft“ naršyklė išlieka gana populiari: praėjusį mėnesį ja naudojosi 12% internautų. Palyginimui: „Chrome“ naršyklė užima maždaug 11% rinkos. Daugiausia „Internet Explorer 6“ naudotojų yra Kinijoje, kur naršykle naudojasi 35% internautų. Paskutiniu metu pradėjau galvot, kad išvis retas dar tebesinaudoja IE, o juolabiau Internet Explorer 6, bet pasirodo, kad Azijoje šia naršykle naudojosi ne tik daugiau nei trečdalis gyventojų, bet ir štai pateikiu Kinijos naršyklių naudojimosi schemą – grafiką:

 

http://gs.statcounter.com/#browser_version-CN-monthly-201002-201102

 

Bet reklamų irgi niekas nenori atsisakyti – paskaičius straipsnio antraštę ir galiausiai jį visą, paradoksalu, tačiau tai, jog „Microsoft“ ragina nenaudoti pasenusios naršyklės, o rinktis saugesnį šiuolaikinį variantą. Beje, artimiausiu metu turėtų pasirodyti „Internet Explorer 9“, kurios kūrimo darbai eina į pabaigą. Tokia, anot, manęs mini reklamėlė naujausiai IE9, kuri tikriausiai bus populiari nebent, kur nors ties Azija, kur net ir senesnės versijos yra plačiai naudojamos, nes bent čia europoje stipriai pirmauja FireFox. Na, o čia Jums nuoroda ir kelių metų kreives:

 

http://gs.statcounter.com/#browser_version-eu-monthly-200807-201103

 

 

Ir dar iliustracijų grįžtant prie IE6:

 

Medija kaip pranešimas

Posted in Uncategorized su žymėm on kovo 9, 2011 by viensdutrys

Na, ką gi. Tęsiu savo pačią pirmąją temą (medijos) toliau savo apmąstymais ir pafilosofavimais apie mediją kaip po pranešimą, remiantis keliomis teorijomis ir McLuhan’o mintimis.

 

Medija kaip pranešimas

McLuhanui medija – tai pranešimas. Šiuo atveju pranešimas neatspindi turinio, autoriui pranešimas – tai forma, terpė, vieta, kur vyksta tolimesni įvykiai, pranešimas yra figūra, talpinanti savyje motyvą (šiuo atveju, turinį) – M. McLuhan‘as perėmė iš Gelštaltpsichologijos  formos ir motyvo idėją, kuri ir paaiškina „Medija yra pranešimas“ termino prasmę. Jis panaudojo šį konceptą tam, kad paaiškintų kaip komunikacijos technologijų forma, medija arba figūra, neišvengiamai veikia per turinį, motyvą. Autorius tikėjo, kad pilnai suvokti naujųjų technologijų efektą, galima tik analizuojant figūrą ir motyvą bendrai, nes nei vienas iš šių komponentų nėra visiškai įmanomas be kito. Ryškėjančios priklausomybinės pranešimo dalys, M. McLuhanas įrodinėjo, kad reiktų studijuoti medijas jų istoriniame kontekste, būtent santykių tarp dabartinių/ateities technologijų ir tų, kurios buvo prieš jas. Dabartinė jų aplinka yra sukurta ant buvusių prieš jas technologijų pamatų, taip pat aplinka kažkada bus naujų technologijų pamatas, kuri, savo ruožtu paveiks visuomenę ir individus.

Šiuolaikinė medijų teorija neįsivaizduojama be šių dviejų, vienas kitą papildančių teiginių, tai tarytum žemėlapis padedantis aiškiau suprasti sąvokų daugiaprasmiškumą. Na, o grįžtant prie paties pranešimo esmės, norėtųsi paminėti, jog pranešimo turinys pilnai gali būti atsitiktinės kilmės, jis neatlieka išskirtinės funkcijos. „Pranešimas, komunikacija visų pirma yra formuojantis poveikis. Medijos paskirtis bei funkcija yra poveikis. Poveikis gi apima visą situaciją, o ne vieną kurį nors informacijos lygmenį.“ - taigi pati prasmė ir esminis kirtis (poveikis, cituojant) pranešimo yra komunikacija, tačiau vėlgi, šiuo atžvilgiu, reiktų nagrinėti komunikacija kiek platesniu aspektu nei vien bendravimo – tai yra tendencingas keitimasis informacija bei dalybe ja. „Medija yra komunikacija, nes būtent medija tvarko ir valdo bet kokį žmonių bendravimą bei veiklą. Medijų turinys ar panaudojimas yra labai įvairiapusis, bet kartu ir neesminis, norint perprasti šiandieninę visuomenės padėtį.“ – nors ir su paskutiniu teiginio sakiniu sutikti ir nesinorėtų, tačiau reikia pripažinti, kad tai tik pagrindžia, ką jau buvau sakiusi įžangoje. Na, o dėl antros dalies, nemanau, jog tai nėra esminis dalykas, nes juk būtent jų dėka, keičiasi suvokimai, požiūriai, grįžtama prie senų ir vėl einama prie naujų dalykų, taip bandant atrasti senų pamatinių įžvalgų prasmę, naujų įvykių kontekstuose.

„Visų pirma, bet koks žmogaus pažinimas, veikimas ir apskritai buvimas neišvengiamai yra medijuotas. Kita vertus, siekis pažinti bei paveikti aplinką tam tikru būdu ir neišvengiamybė tarpti tam tikroje aplinkoje skatina žmogų kurti priemones, įrankius, susipinančius į totalią technologijų tirštai prisodrintą tinklinę terpę, kuri savo ruožtu ilgainiui ima lemtingai formuoti ir transformuoti patį žmogų. Pastaroji tema ypač aktuali tapo šiandienos medijų tyrinėtojams.“ Būties įprasminimas savotiškas pradedamas traktuoti “medijuotu būdu”, paradoksalu, tačiau tai pilnai atlieka tikrąją, reikalaujamąją buvimo (išgyvenimo) funkciją, kuri ir yra keliama kaip tam tikra problematika šioje srityje, nors ir suvokiama, jog tai būtent ir yra „medijos iš medijos“ kūrimo pavyzdys.

 

Taigi, toliau nagrinėjama kiek siauresniu kontekstu apsiribojama medijomis – kaip žmogaus technine saviraiškos forma. Bet kokiu atveju domintis ir ieškant sąsajų su paraleliai einačiu žmogaus egzistavimu, medijos net ir turėdamos didelio reiškmingumo įtaką, vis tiek išlieka svarbiausiais veiksniais veikiančiais kiekvieno žmogaus percepciją. Suvokimas paprastai padedantis orientuotis visuomenėje, formuoja nepriklausomų pažiūrų ideologiją, kuri transformuojama kinta į kuriamą visuomeninį supratimą (masinės kultūros atspindžiai).

 

 

 

 

Šioje iliustracijoje (panagrinėkite ją kiekvienas atskirai) akivaizdu kaip žmogus („You“) yra apsuptas įvairių, kūrybinių ir ne tik, interneto tinklalapių, padedančių visokeriopai komunikuoti su aplinkiniais, įvairias piešinyje nurodytais būdais. Kad ir kur pasuktų dvipusės rodyklės, jos visada sujungia žmonių grupes ar pavienius individus – taip bandoma parodyti ryšį tarp interneto portalų ir žmonių besilankančių juose, kad iš tiesų komunikacija vyksta, pranešimas yra išsiųstas, tačiau ar įvyks pats komunikacijos procesas (ar pranešimas pasieks tikslą) priklauso jau nebe nuo jų, o nuo visas tas medijas valdančių žmonių pasirinkimo ar suvokimo laisvės. Nors ir pasitaiko daug klaidų – nesuprastų pranešimų – internetinė komunikacija toliau puikiai klesti ir kyla klausimas „kodėl?“. Visas internetas tėra vienas didelis tinklas jungiantis galybes smulkesnių vartotojų: „Internetas (angl. internet) – pasaulinis kompiuterių tinklas,  jungiantis visuotinius ir vietinius kompiuterių tinklus“.

Vyrauja nuomonė, kad žmonės šiame amžiuje pradeda komunikuoti didžiąją laiko dalį būtent internetu. Be abejo, kaip ir daugeliu aspektų, tiap ir šiuo jokios vieningos nuomonės šiuo klausimu nėra – žmonės tolygiai susiskirstę į teigiamą ir neigiamą požiūrį ginančius, bet turbūt visai nekeista, kad kuo toliau, uo labiau daugėja individų teigiančių, jog visi socialiniai tinklapiai tėra apgaulė. S.Turkle tvirtina, kad nors socialiniai tinklai ir sukuria iliuziją, kad jais naudodamiesi galime geriau bendrauti, iš tiesų šios technologijos izoliuoja mus nuo tikrų žmogiškų santykių, o kibernetinė realybė tėra pigus tikrosios realybės pakaitalas, skelbia dailymail.co.uk. Neigdama, galbūt įsivaizduojamas teigiamybės žinoma profesorė teigia, kad socialiniai tinklai užvaldo mūsų gyvenimą, paverčia mus labiau izoliuotais ir verčia prarasti žmogiškus kontaktus. Ji netgi pavadino socialinius tinklus šiuolaikine beprotybe. Iš dalies tai yra visiška tiesa, priklausomybė gimsta esant nenuovokiam ir nesugebant atsirinkti tinkamų dalykų.

 

 

Neuroinformatika

Posted in Uncategorized su žymėm on kovo 9, 2011 by viensdutrys

Taigi, šįkart mano akį patraukė labai įdomus žodis, atrodo tarytum jis sudarytas iš dviejų skirtingų, vos ne viens kitam besispriešinančių dalykų Neuroinformatika. Pamaniau, jog visai smagiai galima praleisti laiką besisgilinant į mažai girdėta dalyką, praplėst savo akiratį visada yra gerai. O ir ši tema, manau ir nujunčiau (ir tikrai neklydau) yra net labai įdomi, o informacijos, jei ne lietuvių kalba, tai anglų tikrai apstu. Manau, turint truputį laiko ir dauug noro dar kartą įrodo, kad viskas yra įmanoma.

Žmogaus smegenys yra turbūt pati sudėtingiausia žinoma sistema ir jos supratimas yra XXI amžiaus mokslinis išūkus. Vis didėjantis žmogaus smegenų veiklos supratimas (santykinai, be abejo) užkirs kelią nervinės sistemos sutrikimams ar padės juos greičiau išsiaiškinti ir pagerins daugelio žmonių gyvenimo kokybę.

Neuroinformatika = Neuromokslas + Informatika

Neuroinformatika sujungia neuromokslą ir informatiką tam, kad sukurti ir panaudoti  įrankius ir metodus palengvinančius smegenų struktūros bei funkcionavimo supratimą.

 

Dabar norėčiau pasigilinti ir pateikti kiek siauresnė ir labiau aiškinamąjį tekstą, kuris bus lyg pagrindinis pamatas šiai temai, nes manau, jog labai svarbu pradėti domėtis nuo pat pradžių, kad gerai suvokti bet kokio dalyko esmę, o išties šis labai įdomus ir aiškus bei tikrai kiekvienam suprantamas tekstas, mokslinis rašinys, tikrai praturtins žinias šioje srityje ir dar kartą sakau, tikrai verta. Mane pačią tikrai sudomino ir praleidau visai nemažai laiko domėdamasi ir ieškodama paprasto informatyvaus teksto gebančio išlaikyti skaitytojo dėmesį, kuriame nabūtų vien sausa teorija parašyta visai nesuvokiamu stiliumi.

Neuroinformatika [lot. neuro – prieždėlis, reiškiantis smegenis, nervus, lot. informatio – lietuvių kalba suprantamas kaip susipažinimas, išaiškinimas, vaizdinys, sąvoka] – tai mokslas apie gyvūnų neurostruktūrose vykstančius informacinius vyksmus, kodavimą ir dekodavimą, susijusius su gyvūnų atmintimi, aplinkos ir organizmo vidaus savybių atspindėjimu nervų struktūrose, sprendimais veikti, organų bei viso organizmo veiklos ir elgsenos valdymu. Neuroinformatika – neuromokslų šaka, kaip ir besiformuojantis mokslas – bioinformatika, gali būti suprantamas dvejopai: funkcinės organizacijos, esminiu požiūriu:

  • kaip mokslas, tiriantis ir aiškinantis informacijos vyksmus gyvūnų bei žmogaus nervų struktūrose, smegenyse, jų posistemiuose, arba pragmatiniu vartotojišku, mokslinių tyrimų metodikos požiūriu;
  • kaip sukauptos žinios, duomenų bankai apie gyvūnų ir žmogaus nervų struktūras, smegenis, jų fiziologiją, signalinius vyksmus, tyrimų metodus, kompiuterinį-matematinį modeliavimą, duomenų bankų sudarymą bei jų naudojimą elektroninėmis kompiuterinėmis priemonėmis.

Nekelia abejonių tai, kad gyvūnų nervų struktūros ir smegenys yra gyvojo pasaulio evoliucijos vėliausiai natūraliai sukurtos organizmų struktūros informacijos gavimui, saugojimui, perdirbimui, siuntimui, vyksmus vykdančių organų valdymui, o smegenų žievė – net informacijos gamybai ir kūrybai. Todėl akivaizdu, kad nervų struktūros ir smegenys yra natūralios informacinės technologijos, technologinės priemonės, skirtos gyvūnų ir žmogaus elgsenos valdymui. O tradicinės techninės informacinės priemonės, kompiuteriai – tai įvairios žmogaus (inžinieriaus) sukurtos informacinės technologijos, yra žmogaus smegenų informacijos gamybos ir kūrybos rezultatas. Kadangi nervų posistemis, ypač smegenys, evoliucijos eigoje natūraliai išsivystė vėliausiai, tai jų veikla bei technologinės priemonės naudoja daugybę viso gyvojo pasaulio naudojamų technologinių įvairovių. Todėl suprantama, kad neuromokslas susijęs su daugybe giminingų mokslų, kurių pavadinimai prasideda prieždėliu neuro-: neuroanatomija, neurobiologija, neurochemija, neurochirurgija, neurokompiuterija, neuroekologija, neuroendokrinologija, neuroetologija, neuroevoliucija, neurofizika, neurofiziologija, neurofarmakologija, neuroinžinerija, neurokibernetika, neuropsichiatrija, neuropsichologija, neurosistemologija, neurovaizdinimas ir pan.

Be to, žmogaus ir gyvūnų (ypač šiltakraujų – žinduolių ir paukščių) smegenų veikla neatsiejama nuo psichikos, psichinių reiškinių, todėl neuroinformatika susijusi ir su mokslais, kurių pavadinimai prasideda prieždėliu psicho- (gr. ψυχή, lot. psyche – siela, dvasia): psichologija, psichofizika, psichobiologija, psichofarmakologija, psichofiziologija, psichiatrija, psichokibernetika, psicholingvistika, psichopatologija ir pan.

Taigi, neuroinformatika turi jungti tris pamatines mokslo šakas: neuro-, psicho- ir info-mokslus. Neuromokslai aiškina žmogaus ir gyvūnų nervų sistemos (tiksliau posistemio) struktūrinę ir funkcinę organizaciją; psichologijos mokslai – organizmams sukeliamas nervų posistemio subjektyvias ir objektyvias reakcijas (pojūčius, vaizdinius, emocijas, reakcijas ir t.t.), o informatikos mokslai tiksliųjų sisteminio požiūrio (kibernetikos) mokslų priemonėmis aiškina neuroposistemių neuro- ir psicho- reiškinius bendrosios organizuotos sistemos (organizmo) funkcinės veiklos schemomis bei kiekybiniais matematiniais vertinimais (modeliais).

Aptariant neuroinformatikos esmę, būtina atkreipti dėmesį į neurokibernetiką, kuri atsirado kartu su kibernetika – mokslu apie valdymą ir valdančias sistemas, informacinius vyksmus gyvuosiuose organizmuose, kai kuriose mašinose ir visuomenėje (t. y. organizuotose sistemose). Neurokibernetika savo funkcine paskirtimi pretenduoja aiškinti daugiau nei neuroinformatika – ji aiškina nervų posistemio įtaką visai organizmo veiklai, bet ne vien informacijos vyksmams jame. Neuroinformatiką vaizdžiai galima pateikti kaip mokslą tik apie žmogaus ar gyvūno smegenyse (nervų struktūrose) vykstančius informacijos vyksmus, ignoruojant ar net atmetant visą organizmo kūną, arba tik kaip internetinius tinklus su kompiuteriais, ignoruojant žmonių visuomenę, kurios gyvenimui jie reikalingi. Neurokibernetika neurostruktūrų veiklą aiškina neatsiejamai nuo viso organizmo kūno kaip vieningą, darniai sąveikaujančią organizuotą sistemą. O neuroinformatika aiškina tik dalį nervų posistemio vykdomų funkcijų, be įtakos viso organizmo kūno veiklai, kaip kad informatika aiškina programas (software) be techninės įrangos (hardware). Kitais žodžiais tariant, neuroinformatikos mokslas aiškina tik signalinius-informacinius vyksmus, pradedant jutiminiais (sensoriniais) aplinkos ir organizmo vidaus būsenų, ypač jų pokyčių, vertinimu koduojant, signalinius-informacinius perkodavimus, informacijos užrašymus atminties struktūrose bei atgaminimus, reikiamas kodavimo formas, tinkamas efektorių valdymui, t.y. dekodavimui. Šiuo požiūriu neuroinformatika tampa neurokibernetikos dalimi. Vaizdžiai galima pasakyti, kad neuroinformatika yra mokslas tik apie „vyksmus galvoje“ be „kūno“, arba kaip suprantama informatika –mokslas, apie duomenų bazes, programavimą, programas ir pan.

Neuroinformatikos esme tikslinga laikyti pirmąjį požiūrį, kaip pamatinę teorinę neuromokslų šaką, aiškinančią gyvūnų ir žmogaus nervų struktūrų, smegenų funkcinę organizaciją – jų informacinę veiklą bei informacinės veiklos organizaciją. Tokios Neuroinformatikos tikslai yra du: aiškinti gyvūnų nervų posistemio funkcinę veiklą, o supratus – teikti teorinius pagrindus naujo tipo informacinių technologijų – neurokompiuterių kūrybai.

Antroji – pragmatiškoji – neuroinformatikos samprata: tai yra pagalbinė priemonė tiriant gyvūnų neurostruktūras bei kuriant neurokomputerius, todėl ją tikslinga priskirti neuromokslų metodinėms priemonėms.

Neuroinformatikos tikslai ir tyrimų metodai

Neuroinformatikos tikslai yra du:

  • išsiaiškinti informacinių vyksmų procedūras ir įgyvendinimo priemones, vykdomas gyvūnų nervų struktūrose;
  • sukurti teorinius neuroinformatikos pagrindus neurokompiuterinėms bei neurokomunikacinėms technologijoms kurti.

Neuroinformatika pirmiausia siekia suprasti, ką ir kaip daro gyvūnų nervų struktūros, ypač žmogaus smegenys. Antrasis siekis yra pragmatiškas – sukurti analogiškas žmogui reikalingas technines priemones – neurokompiuterius, kurie mąstytų taip, kaip mąsto šiltakraujai gyvūnai ir žmogus.

Šiems tikslams siekti neuroinformatika naudoja įvairių eksperimentinių neuro- mokslų ir psicho- mokslų žinias, jas apibendrindama informatikos mokslo požiūriu. Todėl pagrindinis neuroinformatikos metodas yra teorinis matematinis, kompiuterinis modeliavimas. Jis grindžiamas neopozityvistine mokslinio pažinimo koncepcija.

Neopozityvistinio metodo esmė – priešingas požiūris. Pradedama nuo problemos – nuo sudėtingo sugalvoto sisteminio požiūrio, iš viršaus, pagal sumanytą išankstinę teorinę – hipotetinę nuostatą. Kitas žingsnis – konkretaus hipotezę atmetančio bandymo planavimas. Manoma, kad vertinga tik ta hipotezė, kurią galima bandymu atmesti (falsifikuoti). Bandymais nustatyti duomenys ir faktai nagrinėjami taikant logikos dėsnius. Remiantis jais, koreguojama duomenų analizė bei apibendrinimai, keičiamos hipotezės. Tai kuriamasis (konstruktyvusis) mokymasis, o mokymo metodas vadinamas „konstruktyviąja edukologija“. Tiesa, šis metodas yra subjektyvus dėl pasirenkamo teorinio požiūrio. Tačiau, turint lakią kūrybinę fantaziją, greičiau galima atrasti faktus jungiančių loginių ryšių sistemą, pastebėti priežastingumus ir prieštaravimus.

Na, gal ir perdaug išsiplėčiau, bet įdomi tema. O čia tiem, kas tingi skaityt santrauka ;D

Neuroinformatika nagrinėja informacijos gavimą, perdirbimą ir saugojimą neuroninėse sistemose, tiek biologiniuose, tiek dirbtiniuose neuroniniuose tinkluose. Ji ieško metodų, kaip būtų galima pritaikyti biologinių informacinių sistemų funkcionavimą techninėse informacinėse sistemose.

Pagal tyrimo sritis tai tarpdisciplininis mokslas, esantis greta kognityvinių mokslų bei disciplinų, nagrinėjančių dirbtinį intelektą.

Skirtingai nuo dirbtinio intelekto tyrimų, kurie yra informatikos sritis, siekianti sukurti mašinas, kurios elgtųsi lyg turėdamos intelektą, tačiau nesirūpinant kaip susiformuoja intelektas, neuroinformatika labiau dirba su biologiniais duomenimis. Tiriama kaip dirba smegenys ir tuomet bandoma simuliuoti atskiras smegenų dalis – neuronus ir sinapses.

Sukurtas pirmasis pasaulyje belaidis monitorius

Posted in Uncategorized su žymėm on kovo 8, 2011 by viensdutrys

Šįkart pasidomėjau naujausiomis technologijomis – ir radau porą visai įdomių ir vertų dėmesio temų. Viena jų tai, jog pasaulyje sukurtas pirmasis belaidis monitorius, manau jo paklausa aiški, vis dėl to, daiktas plačiai naudojamas įvairiose sferose. Išties manau, jog tai tebuvo laiko klausimas, kada jis išvys dienos šviesą, o čia jau net ir skelbiama data, kada numanomai jis turėtų atsidurti rinkoje. Tik deja apie kainas prabilti niekas nenori ir jokių prognozių dar negirdėti. Ilgiau pagalvojus, tai kyla mintis ar tik nebandomas tiesti kelias belaidžiai kultūrai? Įsivaizduokit, grįžtat namo ir nieko nereikia krauti, jungti – tiesiog kažkur stovi “maitinantysis blokas”, jokio mobiliųjų telefonų krovimo, nieko! Aplink jus visur spinduliuote spinduliuoja energija ir “visi laukai”. Vis dėl to, mūsų sveikatai tai nebūtų didžiausia šventė, kaip greičiausiai ir mūsų piniginėms.. Tačiau tikėkimės, kad kol taip ir bus, nei spinduliavimas nei dideli kaštai nebekels bereikalingo galvos skausmo.

Bendrovė „Fujitsu” parodoje „CeBIT 2011“ pristatė pirmojo pasaulyje monitoriaus, kuriam elektros energija ir vaizdo signalai perduodami nenaudojant laidų, prototipą.

Parodoje demonstruojamam 22 colių įstrižainės „Fujitsu” monitoriui elektros tiekimas vykdomas remiantis magnetinės indukcijos principu, praneša „Gizmag.com“. Tam naudojami biuro balduose ar konferencijų staluose įmontuoti vadinamieji prieigos moduliai.

Pranešama, kad šio monitoriaus prototipą „Fujitsu” sukūrė bendradarbiaudama su Fraunhoferio instituto (Vokietija) ir kitų šios šalies mokslo centrų mokslininkais. Be laidų veikiančio monitoriaus kūrimo projektą finansavo Vokietijos Ekonomikos ministerija.

Belaidis „Fujitsu” monitorius naudoja SUPA (Smart Universal Power Access) technologiją. Pastatytas ant balduose paslėpto prieigos modelio, arba vadinamosios „karštosios zonos“, dėl magnetinės indukcijos jis energiją gauna iš balduose įmontuoto siųstuvo, o vaizdo signalai jam perduodami per bevielę USB jungtį iš stalinio ar nešiojamojo kompiuterio. Maksimalus  videosignalų transliavimo atstumas – 10 metrų, sakoma pranešime.

Pasak „Fujitsu” atstovų, pirmuosius belaidžius monitorius, naudojančius LED apšvietimą, rinkai planuojama pateikti jau kitais metais. Galima jų kaina neskelbiama.

O čia monitoriaus video pristatymas:

Apie medijas

Posted in Uncategorized su žymėm on kovo 1, 2011 by viensdutrys

Vienas svarbiausių dalykų nagrinėjant būtent medijų temą, turbūt būtų apskritai išsiaiškinti, kas iš viso yra medija ir kokia yra pagrindinė jos teikiama reikšmė, tačiau atsakant į šį klausimą galima būtų drąsiai ir vienareikšmiškai teigti, jog nėra jokio vientiso, paprasto ir aiškaus paaiškinimo, kuriame sutilptų visa tai, kas sudaro ir vienija pačią šią sąvoką ir suteikia jai būtent šią reikšmę, kuri net ir dabar priverčia dažną stabtelt ir susimąstyt – „kas gi vis dėl to tos medijos?“, juk iš tiesų, kartais į vis dažniau girdimus ir plačiai vartojamus, nevienareikšmius dalykus kreipiama vis mažiau dėmesio, tačiau prireikus paaiškint prasmę vieno ar kito dalyko yra dažnai susimąstoma – „ar mes išties žinome kas tai yra?“.

Lotynų kalbos būdvardis „medius“ reiškia, viena vertus ir visų pirma, „vidurinis, tarpinis“, antra vertus, „centrinis, vidinis, giluminis“ ir, paradoksaliai, trečia vertus, „vidutinis, eilinis, bendras, viešas“. Šio žodžio etimologija, atrodo, nori pasakyti, kad čia susiduriama su reiškiniu, kuris nuolatos svyruoja tarp vidaus ir išorės, tarp centro ir periferijos, kas jungia atskirdamas, bet niekada neatskirdamas absoliučiai, kas skiria, išlaikydamas tam tikrą sąsają. Šiandien yra plačiai paplitęs angliškasis šios sąvokos variantas, dažniausiai vartojamas daugiskaita – „media“ – ir iš pradžių reiškęs tam tikrą įtarpintą veikimą, įrankius, priemones, o nuo XX a. pirmos pusės kasdienėje kalboje šiuo žodžiu dažniausiai yra įvardijamos masinės komunikacijos priemonės. Apskritai vienai, labai daug visko savyje talpinančiai sąvokai tikslų paaiškinimą rasti yra itin sunku, nors šiuo atveju ir nepasiteisina posakis – daug apžiosi, mažai nukąsi (interpretuoti galima kaip dažniausiai bandant daug aprėpti, visada gausis priešingai ), tačiau bandyti surasti tikslų kiekvienam tinkantį apibūdinimą yra sudėtinga, bet vėlgi – nėra nieko neįmanomo.

Mano manymu, XXI amžius aiškiai ir tikslingai yra pavadintas naujuoju technologijos amžiumi ir, tubūt, iš tiesų šie metai ar net visas šitas amžius yra taip stipriai ir neatsiejamai priklausomas nuo įvairiausių technologijų, jog be kai kurių iš jų kasdieninis gyvenimas dažnam žmogui būtų net sunkiai suvokiamas ir net įisivaizduojamas. Be abejo, dėka įvairiausių naujų prietaisų gyvenimas tampa daug lenvesnis ir paprastesnis, aiškesnis – paprasti net ir buitiniai darbai nebeeikvoja brangaus laiko ir leidžia suktis greičiau ir daug efetyviau, nes juk viena iš milijono didelių bėdų žmogui yra begalinis laiko trūkumas, tačiau aišku kaip ir viskas pasaulyje turi dvi puses, vieni ar kiti dalykai daro mums mažesnę ar didesnę įtaką, o žmogus yra tokia būtybė, kuri prie gero greit pripranta. Žinoma, tai nėra blogai iki tol, kol taip netampa yda, kas reiškia nepradeda trukdyti realiai gyvenimo kokybei. Apskritai, grįžtant prie apibrėžimo, manau, jog medija – tai visai nevienalytė sąvoka, savyje tarytum talpinanti keletą sluoksnių skirtingos informacijos, kuri net ir nebūdama pakankamai informatyvi, savyje perneša nemažą dalį save pateisinačios informacijos kiekį, kuris automatiškai apibūdina ją kaip technologijos atspindį.

Anot McLuhan, medijos yra techninė žmogaus saviraiškos forma (Marshall McLuhan “Kaip suprasti medijas. Žmogaus tęsiniai”, Baltos lankos), be abejo, kartu ir tenkinanti esamus poreikius bei patį žmogų. Medijos yra visa tai, kas yra aplinkui kiekvieną dieną, visai tai, kas nėra gimę iš gamtos ar tiesiog savaime; medijos yra tai, prie ko yra prisidėjus žmogaus ranka ieškant kokio nors sprendimo vienoje ar kitoje situacijoje. Visa, kas palengvina ne tik buitį, bet ir patį gyvenimo procesą ar net komunikaciją bei kūrybą. Šiuolaikiniame pasaulyje medijos yra tai, kas mus supa kiekviename žingsnyje, o jau vien tai ganėtinai atvirai parodo, koks svarbus yra vienas ar kitas dalykas, jei su juo yra susiduriama akis į akį pakankamai reguliariai. Taigi trumpai tariant, medijos yra tapusi nebeatsiejama gyvenimo dalimi, kurios stipriai ir efektyviai reguliuoja pačią gyvenimo kokybę, kiekybę, pildo ir patenkina poreikius bei lūkesčius, kurie vienaip ar ktaip yra ganėtinai svarbūs siekiant užsibrėžto tikslo, kad ir kokiame kultūriniame ar socialiniame kontekste jis bebūtų, o taip yra jau dėl to, kad medijos tarytum kontroliuoja visas žmogaus gyvenimo puses – nebėra kažkokios vienos ar pavienės situacijos, kai jų įtaka pasireiškia mažiau ar tvirčiau, tai yra lyg vientisa masė, kurioje technologinis progresas paliečia absoliučiai viską, tai yra ne kokią nors vieną sferą, o absoliučiai visas ir tokiu atveju, sąmoningai įtakoja jas visas skirtingai, tačiau paveikumas nuo to tikrai nesumažėja. „Mechanizacijos procesas išreiškia žmogaus prigimties siekį plėstis įvairiomis specializuotomis formomis“, tad medijų vystymasis, anot McLuhano, kyla iš žmogaus poreikio bei sugebėjimo pakaitomis griebti daiktą ir jį paleisti, idant būtų galima plėsti veiklos apimtį. Remiantis šaltiniu, metaforos esmė yra tai, kad žmogus nuolatos nori pasiekti toliau, nei gali. Būtent tai ir yra priežastis visokeriopos technologijos – pranešimo kūrimo. Galiausiai, kaip jau ir buvo minėta, medijoms paliečiant visas gyvenimo puses, vystosi tam tikra priklausomybės forma, kuri fenomenalu, tačiau lengvai persipina su tiesioginiu savo asmenybės praradimu, kitais žodžiais tariant, žmogui tampant vis labiau pasiekiamu net kertinėse situacijose kyla grėsmė jo autonomiškumui ir savitumo išlaikymui – „žmogaus sukurtų technologijų terpė, kuri dabar apima visą pasaulį, stipriai veikia ir keičia patį žmogų – jo juslinį suvokimą ir sąmonę“. Spiraliniu pricipu besivystanti reali, idėjinė medijų sąvoka perkuriama į pamatinę ilgalaikės reikšmės turinčią formą, masiškai sudarančia sąlygas kurptis naujajai terpei, o jame naujajam požiūriui ir visgaliam suvokimui – jam įliutstruoti manau puikiai tiktų: „Miestas perkūrė, transformavo žmogų ir suteikė jam tinkamesnį pavidalą nei tas, kurį pasiekė jo nomadiškieji protėviai; ar neatrodo, kad dabar, kai visas mūsų gyvenimas virsta dvasine informacijos forma, visas Žemės rutulys, visa žmonių šeima galėtų turėti vieną sąmonę?“ – žvelgdamas galbūt į ne tokią jau tolimą ateitį klausia McLuhanas (Marshall McLuhan, „Kaip suprasti medijas“, Batos lankos). Iš tiesų anksčiau ar vėliau domintis bei ieškant kažko vientiso ar aiškesnio, nes vis dėl to, tenka pripažinti, kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių ištinka visada, remiantis McLuhanu galima sakyti, jog viskas yra medija, nes bet kurios medijos turinys yra kita medija, galiausiai kalbos medija, o už jos apskritai sąmonės procesai; – medijos yra viskas ir visai nesvarbu siauriau ar plačiau tai bus analizuojama, tai vis tiek išliks, kis ar tobulės, nes pasaulis ir pats žmogus yra toks dalykas, per ilgai nenusistovintis vienoje vietoje – puikus mąstančios būtybės, siekiančios pagerinti savo egzistavimo žemėje laiką, pavyzdys.

Kadangi nemažai buvo kalbėta apie pačios priklausomybės keliamą problemą ypatingai reikšmingą šiuolaikinio pasaulio žmogui, kada yra prarandama ne tik individualybė, bet ir esamojo realaus laiko suvokimas, manau, šią situaciją tiktų pailistruoti vieno užsienio piliečio straispnio ištrauka, kurioje persipinant technologijų svarbai, komunikacijos esmei bei žmogiškiesiems jausmams, susikuriama nauja, jei galima būtų taip pavadinti, priklausomybinė ideologija nuo „norėjimo visada būt pasiekiamam ir pasiekiančiam (in touch)“: „Mokslo ir technikos srityje pastebimas ryškus informacinių technologijų šuolis. Šiandien mes naudojamės ateities technologijomis. Didžiulį įspūdį kelia videotelefonai, elektroninės knygos, „iPod“ grotuvai ir galybė kitų stebuklingų elektroninių dalykėlių. Šis dešimtmetis tapo interneto dešimtmečiu. Prisimenu, kad elektroniniu paštu pradėjau naudotis 2000-aisiais, kai keliavau po Jugoslaviją. Tada kasdien bėgiodavau į interneto kavines. Šiandien nešiojuosi kišeninį personalinį kompiuterį su „skype“ ryšiu ir galiu bet kada pasikalbėti su namiškiais.“

Sekti

Gaukite kiekvieną naują įrašą į savo dėžutę.