Video game art (video žaidimai)

Šiandien nusprendžiau pasidomėti video žaidimais. Šiaip tai net labai įdomi tema, turinti galybes informacijos, begales pavyzdžių, iš kurių net didžioji dalis verti dėmesio. Vis dėl to, žmonės stengiasi, kuria, bando reprezentuoti save tokiomis priemonėmis. Galbūt daug kam tai nėra atitinkamos, priimtinos ar mėgiamos formos menas, tačiau, manau, kad kiekvienas trumpiau ar ilgiau pamąstęs sutiks, jog čia yra irgi ganėtinai alinantis kūrybinis procesas, reikalaujantis ne tik šiokio tokio pasirengimo ar žinių toje srityje, bet ir nemažo kūrybinio potencialo bei techninių žinių įgyvendinant savo lūkesčius.

Video žaidimai apskritai susideda iš įvairų grafinių sprendimų, detalumo, tikslumo siekių, realistinio ar nerealistinio vaizdo piešimo, galybės garsinių takelių, animacinių momentų ir t.t. Tam reik nemažai įvairiausių meistrų, kurių darbas visa tai apjungti ir gauti vieną produktą, kuri veiktų kaip tam tikro lygio animacija, kurią valdytų pats žaidžiantysis ir visi pasirinkimai priklausytų tik nuo jo. Žinoma, kaip visada visur ir visada buvo ir bus atsiranda tokių, kurie reiškia savo nuomonę itin drastiškai būdais ir kovoja su priešinga puse tam, kad jų tiesas priimtų visas pasaulis, bet yra kaip yra, žmonių daug ir visi mano įvairiai, gal ir gerai, kad visi nesame nulieti iš vieno ir to paties pavyzdžio, nes kažin, gal ir gyventi nebūtų taip įdomu, kai kiekvienas ieškome kuo tikėti pačiam.

Kalbant apie save, abejočiau ar pats žaidimo procesas yra menas, tačiau jis, kaip videografinis meno pavyzdys, taip tikrai sutinku. Juk visa ta grafika, garso takeliai, jungtinės vaizdų grandinės, animacinės detalės ir apkritai judančio vaizdo procesas – tai jau yra menas, nes, kaip jau minėjau, tam sukurti reikėjo ne tik kažkieno pastangų, bet ir pasirengimo, norų ir žinojimo, o kadangi, gyvenant XXI amžiuje, naudojimasis įvairiomis technologijomis kuriant meną jau irgi yra prilyginama kaip meno šakai ir net neabejojama jos tikrumu, tai kodėl kūrėjai tiek laiko ir pastangų atiduodantys šiam darbui negali būti vadinami menininkais, o jų darbo vaisiai negali būti tikri meno kūriniai? Man tai yra santykis, vienkryptis menas ir, manau, su aiškia kryptimi. Meno šaka, kuri yra plačiai naudojama dabartiniame pasaulyje.

Toliau nemažai cituosiu žodžius vieno JAV kritiko ir scenaristo Rogert Ebert. Pirmasis susidūrimas su video žaidimais įvyko 2005-aisiais, kai jis pareiškė, kad “šios medijos prigimtis tokia, kad ji niekada nebus menu”. Iš vieno Roger‘io Ebert‘o blogo skilties: „Aš iš principo esu lieku įsitikinęs, kad video žaidimai negali būti menu. Tikriausiai būtų kvaila sakyti “niekada”, nes “niekada”, anot Rick’o Wakeman’o yra labai, labai ilgas laiko tarpas. Pasakysiu tik tiek, kad nė vienas dabar gyvenantis geimeris nesulauks tos dienos, kada galės patirti žaidimą kaip meno formą“. Galbūt bėda nesusivokime ar kaip, pasakyti tiksliai negaliu, tačiau kategoriškumas, manau, dažnai gimsta iš nesugebėjimo pamėgti vieno ar kito dalyko arba net iš nesistengimo jo pamėgti, besąlygiškas priešiškumas dažnai virsta nenuginčijamu grandininiu procesu, kuris, veikdamas besmegenio lipdymo principu, bėgant laikui vis auga ir tampa žmogiškai nevaldoma neapykanta daiktams/veiksmams/poelgiams, kuris neleidžia žmogui priimti logika paremtų kompromisų ar savo nuomonę išreikšti santykinai priimtinais būdais, kaip ir priklauso visuomenėje gyvenančiam asmeniui. Gal kiek jau ir nusigrybavau apie interpretacijas ir filosofijas, bet iš dalies, manau, svarbu žinoti, kad kategoriškumas nėra “geroji” žmogaus savybė, gebėjimas visur įžvelgti minusų ar pliusų – čia yra tikroji realioji – optimaliausiai remta logika žmogaus savybė. Galiausiai, tai yra labai intymus dalykas ir lai sprendžia tai kiekvienas sau, o aš tęsiu toliau.

Rodžeris pasakė, kad žaidimas yra procesas, kuris niekados negalės būti menu, mat tai nėra objektas, galintis emociškai ar dar kitaip stimuliuoti auditoriją (žaidėją). Jo akimis, žaidimas turi taisykles, tikslus ir, galiausiai – išeigą, kuri priklauso nuo to kaip buvo atlikti veiksmai prieš tai. Būtent todėl nei futbolas, krepšinis, ar bet koks kitas žaidimas (šiuo atveju ir video žaidimai) negali būti menu, nes jie, jų pabaiga, priklauso nuo Tavęs, ir Tu negali jų išgyventi, patirti, taip kaip knygos ar filmo. Aš jau minėjau, kad būtent šioje vietoje manau visai priešingai – žmogui “išgyvena” meną, pats kurdamas jo likimą. Nežinau ir tikrai abejoju ar tai galima būtų palyginti su performasu – bet gavęs kažkokią apčiuopiamą pirminę medžiagą vartotojas (šiuo atveju žaidėjas) tampa meno dalimi, būtent pats toliau kurdamas jo likimą.

Matote, žaidimai šiais laikais vis dažniau vadinami menu dėl to, jog tai yra objektai, o procesas (sąlytis tarp žaidėjo ir vaizdo + garso samplaikos) tik jų dalis. Žaidimai yra objektai, kurių substancialumą (materialumą) sudaro muzikinė ar vaizdinė dalis. Pastarųjų dėka objektas gali tapti garsinio, ar vaizduojamojo meno dalimi.  Žinoma, žaidimas niekada negalės būti kokio nors katarsinio meno dalimi, tačiau kaip pramoginis menas – jau yra. Vienas pavyzdžių – žaidimas “Braid”, padovanojęs nuostabų garso takelį ir hipnotizuojančius, pastelinius, vaizdus, kuriuos visi iki šiol prisimena kaip kažką nepaprasto.

Tai supratęs Rodžeris ėmė aiškinti meno istoriją, nesvarbu, kad tai skamba visiškai nekompetentingai iš jo, žurnalisto, lūpų. Ir netrukus prieš mus buvo pastatytas dar vienas „geležinis“ faktas – žaidimai, negali būti vadinami menu ir todėl, kad niekas iki šiol jų nėra lyginę su didžių poetų, rašytojų, dailininkų, režisierių darbais. Tačiau, kas gyvenate nūdiena, nesislepiate po akmeniu, tikriausiai žinote, kad žaidimai ir „geimingas“ čia egzistuoja visai trumputį laiko tarpą, ir mes turime dar vieną didelę, milžinišką problemą – nepripažinimą. Dalis visuomenės iki šiol gyvena devintajame dešimtmetyje, o ten žaidimai sociumo akimis – laiko švaistymas ar dar vienas laiko praleidimo būdas. Visuomenė ir žaidimai paprasčiausiai prasilenkė laiku. Žaidimų rinka per labai trumpą laiko tarpą sugebėjo išsipūsti iki neregėtų dydžių ir išmoko nešvaistyti žaidėjo laiko, bet ir praturtinti jį emociniu įspūdžiu, kokį mums dovanoti gali ir knygos bei filmai. Kol kas visuomenė bijo tą pripažinti, nes tai prieštarauja piktiems žmonėms gyvenantiems jų galvose (nusistovėjusioms normoms), tad argumentas, kad žaidimai nėra pripažinti tik dėl to, kad tai nėra menas – didžiulis krachas.

Vis dėl to gyvendami technologijų amžiuje galėtume ir labiau plėsti savo akiratį meno atžvilgiu.

Žodžiu, senieji ir dabartiniai video žaidimai yra meno kūriniai, ir visa tai yra nauja menų forma. Gal bėda, kad nevisi išbandę tuos video žaidimus ar kaip, bet manau ir labai tikiuosi, kad laikui bėgant video žaidimų menas bus priimtas kaip tikra atskirta meno šaka.

Pabaigai su daugiau pavyzdžių neblogas straipsnelis http://blog.delfi.lt/al.sukelis/7096/

Pavyzdžiai 2D:

 

 

 

 

http://forums.gametrailers.com/thread/best-graphic-game-engine-is—/842552

http://forums.gametrailers.com/thread/need-for-speed-shift–racing-g/751808

 

Dar bus video.

2 atsakymai to “Video game art (video žaidimai)”

  1. mano manymu,tai jau pripazintas

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: